Šimto žingsnių kelionė

Mėgstu geras knygas, gerą kina ir gerą maistą. O jei tie dalykai susiję, mėgaujuosi dar labiau. “Šimto žingsnių kelionę” pirmiausia pamačiau kaip kino filmą. Man jis patiko, toks lengvas gražus reginys akims, bet turiu pripažinti, kad daug emocijų jis man nesukėlė. Vizualiai gražu, bet tik tiek. Ir kodėl Helen Mirren vaidino prancūzę? Ši aktorė man labai patinka, bet ji britė ir na niekaip nepanaši į Madam. Ji tikrų tikriausia Lady, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Daug tikėjausi iš filmo, jo režisierius Lasse Hallstrom garsus keliais savo darbais, kaip antai “Sidro namų taisyklės”, “Kazanova” ir labiausiai man patinkančiu “Šokoladu”. Nesiplėsiu čia apie Johny Depp (pagalvotumėt, kad man keturiolika, jei parašyčiau ką apie jį galvoju), bet “Šokoladas” buvo toks filmas, kad žiūrėdama jį jutau šokolado skonį burnoje. Verkiau kartu su Juliette Binoche ir pykau ant Alfred Molina, džiaugiausi ir raudojau dėl Judi Dench. “Šimto žingsnių kelionė” nė iš tolo neprilygo “Šokoladui”, tad visai nekilo noras pasidomėti knyga, pagal kurią buvo pastatytas filmas. Bet netikėtai Richard C.Morais knyga atsidūrė mano rankose ir aš ją perskaičiau. Ir knygoje atradau tai, ko taip trūko filmui. Pirmiausia, filmo scenarijus ir knyga šiek tiek skiriasi, bet tie neesminiais atrodantys skirtumai sukuria daug tikresnę ir įtikinamesnę istoriją. Negadinsiu siurprizo, paskaitykite ir pamatykite patys. Perskaičiusi knygą puoliau tikrinti, kas toks tas Richard C. Morais ir ar Hasanas Hadžis išties egzistuoja – taip ši istorija mane įtikino. Gaila, bet Hasano Hadžio išties nėra – tikrai pabandyčiau patekti į jo restoraną kai šią vasarą lankysiuosi Paryžiuje. Knygos autorius labai gerai atliko namų darbus – konsultavosi su prancūzų virtuvės šefais bei Indijos virtuvės žinovais. Esu tikra, kad jis aistringai mėgstą gerą maistą – kitoks žmogus nesugebėtų taip aprašyti skonių, procesų, spalvų ir kvapų. Norėčiau mokėti taip rašyti – kad mano skaitytojas užuostų svogūnų bhadžyje esančius kuminą ir ciberžolę, kad sustotų ir apstulbęs antrąkart perskaitytų sakinį apie tai, kaip sibiro teterviną galima pagardinti jo gūžyje esančiomis nesuvirškintomis žolelėmis, kad taip užsinorėtų tobulo sultinio, kad bėgtų į turgų pirkti jautienos kaulų ir paskui virtų juos keturias valandas…
Šiek tiek išmanau prancūzišką virtuvę, bet indiški patiekalai man vis dar egzotika. Ši knyga atvėrė duris į šios šalies virtuvę ir gundo domėtis ja daugiau. Nes dėl stereotipų (žinau žinau, banalu) žiūrėjau į ją šiek tiek skeptiškai. Na maždaug – yra skanių patiekalų, bet visi tie ajurvediniai veganiški reikalai man neįdomus. Dabar net sunku suvokti, kodėl taip galvojau. Be visų jau aukščiau išvardintų dalykų knyga man sukėlė skubų poreikį papildyti savo prieskonių lentyną, kuri šiaip nėra labai tuščia. Po kelių dienų ir pakartotino kelių skyrių skaitymo užsinorėjau dar labiau pripildyti kasdienybę skoniais ir spalvomis. Todėl nusipirkusi jauno ožiuko mėsos (nebuvau jos ragavusi, bet Hasanui ji labai patiko) perverčiau savo receptų knygas, panaršiau interneto platybėse, peržiūrėjau savo turimus prieskonius ir pagaminau ypatingą patiekalą.



Lėtai troškinta jauno ožiuko mėsa su rozmarinu
4 asmenims reikia:

1 kg jauno ožiuko mėsos su kaulu 

3 morkos
1 svogūnas
2 šakelės šviežio rozmarino
2 skiltelės česnako
1 a.š. džiovinto čiobrelio
1 a.š. pankolio sėklų
1 a.š. kumino
1 a.š. druskos
1 a.š. nemaltų juodųjų pipirų
½ a.š. rūkytos paprikos
½ a.š. maltų kalendros sėklų
¼ a.š. maltų gvazdikėlių
2 v.š. alyvuogių aliejaus
500ml balto vyno

1. Į trintuvę sudėjau rozmarino lapelius, nulupto česnako skilteles, čiobrelius, apnkolių sėklas, kuminą, druską, pipirus, rūkytą paprika, kalendrą ir gvazdikėlius. Sutryniau viską iki rupios masės, supyliau aliejų ir išmaišiau.
2. Orkaitę įkaitinau iki 215 C. Nuo mėsos pašalinau visus išorėje esančius riebalus. Įtriniau mėsą prieskonių mišiniu.
3. Morkas nuskutau ir stambiai supjausčiau. Stambiai sukapojau svogūną. Išdėliojau daržoves troškintuvo dugne. Prieskoniais įtrintą mėsą padėjau ant daržovių. Supyliau vyną nepildama jo tiesiogiai ant mėsos, kad nenusiplautų prieskoniai.
4. Kepiau apatinėje orkaitės lentynoje 30 min. Sumažinau kaitrą iki 150 C, uždengiau ir kepiau dar 3 ½ valandos kol mėsa pradėjo kristi nuo kaulo.

Tokiu būdu galima kepti ir kitokią mėsą, bet jei tik turėsite galimybę, būtinai paragaukite taip kepto ožiuko. Mėsa neįtikėtinai minkšta ir aromatinga. O kokiems receptams knyga įkvėpė kitas maisto tinklaraštininkes galite pasiskaityti naujausiame žurnalo Debesys numeryje. Šiame vasara alsuojančiame numeryje rasite ir daugiau mano receptų!

Umami kiaulienos išpjova

Patiekalo sėkmę nulemia tai, kaip sėkmingai pavyksta suderinti skonius. Nuo seno maistui apibūdinti buvo įvardijami keturi skoniai: saldus, sūrus, rūgštus ir kartus. Bet 1908 metais japonų mokslininkas Kikunae Ikeda pristatė umami, kaip atskirą pirminį skonį. Iš japonų kalbos išvertus pažodžiui tai reikštų "malonus pikantiškas skonis", "skoningas". Visuomenė tai laikė visišku prasimanymu, mokslininkai ilgai ginčijosi, bet šiandien umami priskiriamas prie penkių pagrindinių skonių.
Umami sukuria glutamatai, amino rūgštys natūraliai susidarančios maiste, kurias mes pajaučiame skonio receptoriais (skirtingi skonio receptoriai jautrūs skirtingoms maiste ir skysčiuose esančioms cheminėms medžiagoms). Dažniausiai umami siejamas su sojos padažu, rūkyta šonine ir kitais apdirbtais maisto produktais, bet jo galima rasti ir neapdirbtuose maisto produktuose. Umami tampa stipresnis kai tokie maisto produktai sendinami, brandinami, vytinami ar kepami. Umami taip pat sustiprėja suderinus kelis šį skonį turinčius maisto produktus.


Sintetiniai glutamatai (kaip antai E621) taip pat yra stipriai umami, tačiau turi kenksmingą šalutinį poveikį sveikatai. Mano virtuvėje tokie dalykai nepageidaujami, tad koncentruojuosi į natūraliai umami turinčius produktus:)
Taigi kokie tie umami gausūs produktai?

• sojos padažas, žuvies padažas, sojų pasta (miso)
• džiovinti jūrų dumbliai
• parmezanas
• ančiuviai, tunas, krevetės, kiaukutiniai
• mėsa (jautiena, kiauliena, vištiena)
• pomidorai
• grybai
• bulvės, morkos
• žalioji arbata

Nežinau, ar aiškiai čia paaiškinau, pati tikrai neiškart suvokiau kas gi tas umami:) Daugiau galite pasiskaityti čia ir čia. Darkart pakartosiu: umami skonis labai sustiprėja panaudojus kelis šį skonį turinčius ingredientus. O visa šita ilga ir rimta įžanga reikalinga pristatant kiaulienos išpjovos patiekalą. Jis toks visiškai paprastas, bet be galo skanus. Niekaip kitaip negaliu jo apibūdinti, kaip tik umami:

Hamburgeriai pagal mane

Dienos lekia kaip pašėlusios, na tikrai. Keturias savaites sirgo visi mažieji Kiauniukai - nieko rimto, tik bjaurus kosulys be temperatūros ir net be slogos. Žinoma, smagu su jais leisti ištisą dieną, nuveikėm krūvą įdomiausių dalykų. Sužinojau, kad debesys labai dūžta ir reikia atsargiai su jais žaisti. O dažniausia mano frazė praeitą mėnesį tikriausia buvo "paleiskit katinėlį!" :) Katinėliui viskas gerai, auga ir bujoja. Ir vaikai jau beveik išmoko, kaip reikia jį paimti. Labai jau mylimas tas mūsų Findusas.
Dar ženkliai padidėjo per savaitę nubėgamų kilometrų skaičius - treniruojuosi:) Tai vakare akys anksti pradeda merktis. Vargšas mano tinklaraštis lieka kažkelintoj ten vietoj - apleistas, nerašomas. Bet nauji ir seni skaitytojai mane įkvepia, ypač pastaruoju metu. Tik dėl Jūsų, mielieji, šįvakar eisiu miegot vėliau:)
Šiemet labai smagiai atšventėm Moters dieną. Turim labai smagią draugų kompaniją su kuriais kartu vakarieniaujame kartą per mėnesį. Šįkart buvo mūsų eilė priimti svečius. Planavau kepti avies koją, bet Ponas Kiaunėnas išsiprašė hamburgerių (o ir kiti svečiai iš dviejų pasiūlytų  pasirinko Pono Kiaunėno variantą:) Buvo smagu, skanu, daug juoko ir daug tuščių lėkščių:)

Lašiša ryšulėlyje su brokolių kuskusu

Na štai, po penkerių metų pertraukos pradėjau dirbti. Dar neketinau, nes mano Kiauniukai dar tokie maži, bet pasitaikė labai puiki proga - galiu dirbti iš namų ir darbas susijęs su rašymu (man labai patinka rašyti, jei ką:) Negalėjau atsisakyti! Bet dabar, kol dar neįsivažiavau, sunku rasti laiko viskam, kai kurie mano pomėgiai nukenčia. Tikiuosi, kad laikinai:)
Grįžtant prie reikalo - turiu krūvelę neaprašytų receptų. Vienas labai puikus - apie lašišą, cukinijas, brokolius ir kuskusą - vien tik geri dalykai. Lašišą ruošiau en papillote - t.y. su visokiais priedais suvyniotą į kepimo popieriaus ryšulėlius.

Kibkit, žuvelės... ir languota prijuostė

Šį mėnesį man tenka garbė užsirišti languotą prijuostę. Noriu paklausti, ar dažnai valgote žuvį? Aš tai tikrai ne tiek, kiek norėčiau. Visuomet su pavydu skaitau, kiek japonai per metus suvalgo žuvies (69kg žmogui per metus). Tuo tarpu statistinis lietuvis teįveikia 12-14  kg žuvies ir jos produktų. Žinoma, šviežia žuvis Vilniuje tikrai yra prabanga. Kartais perku žuvį Šturmų švyturio parduotuvėje. Brangoka, bet labai patinka, kad žuvininkas visuomet pasufleruos kokį įdomesnį receptą ir paruoš žuvį taip kaip nori - su oda, be odos, su kaulais, be kaulų. Žinoma, jei perki sterką, didelio mokslo nereikia - tiesiog iškepi jį. Bet va vėgėlės nebučiau kitur pirkusi ir tikrai nežinočiau, ką su ja daryti. Mat kietoka žuvis ir labiausiai tinka troškiniams.

Prekybos centruose žuvies pirkimas prilygsta loterijai. Net atėjus tą dieną, kai veža žuvį, jos žiūri į tave balzganomis akimis. Arba paėmus gabalą, jauti, kad tai dar nespėjusi atitirpti šaldyta žuvis, nors parašyta, kad šviežia... Kartais perku gyvą žuvį - net išmokau ją darinėti ir išpjauti file.

Bet didžiausias stabdis man vistik receptų stoka. Kažkaip nebuvo mano šeimoj tradicijos valgyti daug žuvies. Valgydavom miltuose apvoliotas keptas stintas, jūros lydeką keptą su svogūnais arba troškintą su morkom, dar rūkytas žuvis. Todėl dabar kaskart laužau galvą kaip skaniai ir įdomiai patiekti žuvį. 

O kur Jūs perkate ir kaip ruošiate žuvį? kaip dažnai ją valgote?
Nuorodas į savo parašymus palikite, prašau, komentaruose:)

Senokai rezgiau mintį apie šią temą ir prieš kokią savaitę radau įdomų menkės receptą, kuris puikiai tinka šiai temai. Menkė su pomidorais ir čiobreliais. labai skanu!  Pamiršau, kad reikia nufotografuoti, tai patiekalą į lėkštes suverčiau bet kaip, o paskui ponui Kiaunėnui praktiškai iš burnos ištraukiau pirmą kąsnį ir liepiau nevalgyt, kol nufotografuosiu viską:) Nuotraukos atitinkamos:

4 porcijoms prireikė:

800g menkės (turėjau kelias šaldytas žuvis, atsišildžiau ir išpjoviau filė. Buvo beveik tobulai be kaulų:)

400g konservuotų smulkintų pomidorų savo sultyse

1 didelio svogūno

pundelio šviežių čiobrelių

kelių šaukštų aliejaus

druskos, pipirų

1. Svogūną smulkiai supjausčiau ir pakepiau aliejuje didelėje aukštoje keptuvėje kol suminkštėjo.
2. Subėriau nuskabytus čiobrelio lapelius ir pomidorus, pasūdžiau ir įdėjau šviežiai maltų pipirų. Patroškinau ant mažos ugnies apie 5 minutes.
3. Žuvį padalinau į vienodus gabalus ir apibarsčiau druska bei pipirais. Sudėjau ant padažo, uždengiau ir troškinau nevartydama, nemaišydama ir niekaip kitaip neliesdama apie 10 minučių.
4. Patiekiau su bulvių koše.

Oh my God! Rimtai:) Žinoma, menkė buvo pirkta ne Maximoj ir tai labai pagerino reikalą. Bet padažas tiesiog tobulas. Ir dar taip greit ir paprastai paruošiamas. Paprastai visur rekomenduoja panašius patiekalus valgyti su ryžiais, bet labai užsimaniau bulvių košės. Ir buvau labai teisi. Patiekalas įtrauktas į mėgstamiausiųjų sąrašą:)

Greiti pietūs

Kartais nutinka tokie stebuklingai tingūs savaitgalio rytai, kuomet vyresnieji Kiauniukai ganosi pas senelius, Mažiausias miega o aš tingiai siurbčioju vėlyvą Pono Kiaunėno paruoštą kavą su pienu, naršau internete ir dar viena akim žiūriu televizorių. Neįtikėtina prabanga:) Šiandien netyčia užtaikiau ant Jamie Oliverio Patiekalų per 15 minučių. Ir jo garuose ruošta Dim Sum vištiena su garuose virtomis kokosinėmis bandelėmis mums pasirodė labai patrauklūs. Tad Ponas Kiaunėnas gavo sąrašiuką ir greitai subėgiojo į parduotuvę. Maisto ruošimas užtruko apie 40 min. - bet čia su visais daržovių plovimais ir pjaustymais. Tiesa, mūsų parduotuvėje nebuvo pirkti Hoisin padažo, tai į tas 40 minučių įėjo dar ir padažo ruošimas:) Surašau viską tokia tvarka, kokia dariau:

O tai ką blogeris iš tikrųjų valgo?

Žinot, žmonės būna neįtikėtinai kūrybingi. Prisigalvoja visokiausių dalykų, nuo kurių tikrai linksmiau ir įdomiau gyventi. Pavyzdžiui, maisto tinklaraštininkai susigalvojo projektą "Languota prijuostė". Šį mėnesį prijuostę ryši Inga, ji ir paskelbė temą "O ką blogeris iš tikrųjų valgo?"
Iš mano tinklaraščio atrodytų, kad labai mėgstu saldumynus, nors yra visiškai priešingai - man skaniausias tortas - mėsa:))) Labai mėgstu gaminti desertus, bet valgau juos retai. Kai prašau Pono Kiaunėno parnešti iš parduotuvės ką nors skanaus, tai galvoju apie rūkytą skumbrę, vytintą dešrą ar šaltai rūkytą šoninę. Na gerai, kartais ir man nutinka cukraus krizės, tada valgau Rafaelo (neribotais kiekiais) arba mažutį gabalėlį labai juodo šokolado (85 proc.). O kasdieninį valgiaraštį labiausiai įtakoja vaikai. Jie dar mažučiai (1, 3 ir beveik 5 metai), tai stengiuosi, kad maitintumėmės kuo sveikiau. Košės, sriubos ir troškiniai yra pagrindinis mūsų maistas. Stengiuosi naudoti sezonines šviežias ir savo pačios konservuotas arba šaldytas daržoves. Noriu, kad vaikai pažintų ir priprastų prie kuo įvairesnių skonių, tad naudoju daug žolelių ir prieskonių (tik druskos stengiuosi naudoti kuo mažiau). Niekuomet nenaudoju sultinių kubelių o verdu juos pati (taip taip, po 4 valandas). Valgom daug įvairių ankštinių ir grūdinių produktų ir labai laukiam vasaros, kuomet mano tėvai priaugina įvairiausių šviežių daržovių. Man patinka, kai maistas kuo mažiau čiupinėtas ir apdorotas - jokių ten išvirti, sumalti, pakepinti, įdaryti ir apskrudinti (žemaičių blynams darau išimtį). Va kaip gražiai skamba! Čia ta dalis, kuria didžiuojuosi:)
Kai vaikai nueina miegoti, prasideda kitokio maisto metas:) Ponas Kiaunėnas dažniausiai susilaiko, bet aš tai negaliu užmigt, jei esu alkana. Mano mėgstamiausias naktipiečių patiekalas - karšti sumuštiniai. Duona su moliūgų ir saulėgrąžų sėklomis, kurios kepant paskrunda. Daug išsilydžiusio ementalio sūrio - tiek, kad prakandus tekėtų. Majonezas ir pomidorų padažas. Idealiu atveju - virta vištos krūtinėlė, bet tinka ir koks rūkyta kumpelis. Net dabar rašant burna pilna seilių... Dar tinka įvairiais būdais keptos bulvės arba kiaušininienės su viskuo, kas yra šaldytuve. Dar labai mėgstu visiškai nesveikas ir nemaistingas krabų lazdeles - retai jas valgom, bet man kartais jų žiauriai norisi. Ir būtinai su majonezo-pomidorų padažo marmalu.
Kartais organizmas susiprotėja ir vakaroju su jogurtu ir miusliais arba vaisiais. Tik kad labai jau skurdus vaisių pasirinkimas žiemą:)
Savaitgaliais gaminu sudėtingesnius ir prabangesnius patiekalus (kokie nors kepti paukščiai, triušis su garstyčiom ar aluje, kepsniai ir pan.). Tik į tinklaraštį papuola labai maža dalis mano gaminamų patiekalų - paprastai nespėju jų nufotografuoti:) Juk kai kuriuos valgytojus dar reikia maitinti:)
Ir pabaigai vienas kasdieninis mėgstamas šeimos patiekalas - bulguro (skaldytų kviečių) plovas su jautiena. Gamindama kasdien mieliau renkuosi receptus, kuriuos galima pagaminti viename puode (kad mažiau reiktų plauti) ir kurių gaminimas neužtrunka ilgai. Toks ir yra šis plovas:)

Vaikiški kalakutienos kotletukai ant medinių šaukštelių

Na štai, ir vėl gėda pelėda man už mėnesį tylos. Oi galėčiau prirašyti pasiteisinimu, bet gal tiesiog stengsiuos pasitaisyt:)
Žinot tokį prietarą, kad kai pavasarį pirmąkart išgirsti užkukuojant gegutę, reikia būtinai turėti su savim pinigų - tuomet metai bus turtingi. Kitaip neturėsi tų pinigų. Aš šiemet gegutę išgirdau pas mamą sode nešdama kotletus. Tai galvoju, kad gal ne taip jau ir blogai:) Kotletingi metai bus:)))
Mano mažieji Kiauniukai (tie, kurie jau turi dantis), labai mėgsta kotletus. Visokius visokiausius. Visus be išimties, kuriuos padarau. Mėgstu kotletus ruošti iš kelių rūšių mėsos, pvz., kiaulienos ir veršienos. Arba kiaulienos ir jautienos. Arba veršienos ir kalakutienos. Na, galėčiau vardinti ir vardinti, taip pat ir priedus, kuriuos naudoju - kartais tai varškė, avižiniai dribsniai, obuoliai, virti moliūgai, grietinėlė ir taip toliau. Priedus ir prieskonius renku pagal nuotaiką ir šaldytuvo pasiūlą:)
O dar kažkada seniai, pirmam panelės Kiaunytės gimtadieniui sugalvojau iškepti kotletukų ant pagaliukų -  na kad būtų tokie šilti mėsiniai ledai. Bet pagaliukų neradau, tai panaudojau medinius šaukštelius. Dabar jau vaikai kiekviename mano ruoštame gimtadienyje ieško tų kotletukų ant šaukštelių:) Šiemet ant šaukštelių vaikai rado kalakutienos kotletukus:

Lašiša su klevų sirupu ir citrinomis

Toliau džiaugiuosi žurnalau "Cuisine et Vins de France". Šįkart gaminau labai skanų žuvies patiekalą:

Kalakutienos pyragas

Šį savaitgalį pagaliau padariau vieną darbą, kurį ruošiausi padaryti jau metų metus - nusipirkau mediatekos abonementą Prancūzų institute. Lankydavausi ten studijų metais, o paskui vis žadėjau, žadėjau, bet niekaip nebeužsukau. Panelė Kiaunytė jau antrą semestrą čia lanko prancūzų kalbos kursus, tad šį šeštadienį ją nuvedusi atlikau dar vieną iš "svarbių darbų sąrašo". Beje, jei nors truputį skaitote prancūziškai, nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti mediatekoje. Didelė knygų, žurnalų, CD, DVD pasiūla ir kambarys mažiesiems - būtinai vesiuosi ten savo Kiauniukus. Taigi, kol laukiau savo panelės Kiaunytės, pavarčiau keletą žurnalų. Ir tuomet į rankas man pakliuvo "Cuisine et Vins de France" 142 numeris (2011 metų lapkričio mėn.) Skaičiau jį visas 45 minutes kol laukiau ir dar parsinešiau namo. Numeryje 75 receptai, tai maždaug 60 iš jų noriu išbandyti:) Labai skanios nuotraukos, išsamūs aprašymai, nesudėtingi receptai ir ingredientai. Ir dar daug įdomių dalykų - pvz., kaip reiktų apibūdinti vyną - kokias savybes ir kokiais žodžiais. Na, jau susiradau kur ir kaip užsiprenumeruoti šitą žurnalą (galima, be abejo, skaityti ir mediatekoje) - vienu žodžiu laukite daug prancūziškos virtuvės receptų:) Pirmasis - kalakutienos pyragas, nes norėjau įtikti ponui Kiaunėnui, kuris tokius labai mėgsta. Beje, originaliame recepte naudojama vištiena, bet neturėjau kaimiškos vištienos, o didžiųjų paukštynų tiekiamos mėsos mes nevalgom:)

Kepta antis su spanguolių įdaru ir apelsinų padažu

Savaitgalį mažieji Kiauniukai viešėjo pas senelius (mums sekasi:), tad su turėjome progą su Ponu Kiaunėnu atsipalaiduoti ir patinginiauti. Šeštadienio vakare susivokėm, kad nelabai ką turime valgyti - kai nėra mažylių, tai ir maistą ne taip reguliariai gaminam. Tad nuvažiavom į parduotuvę. Slampinėjom galvodami kaip čia pasilepinus ir nusičiupome lietuvišką šaldytą antį (2kg dydžio). Viena draugė buvo pasakojus, kad labai neblogos tos lietuviškos antys, gerokai skanesnės už koleges olandes ar lenkes:) Na tai va, sekmadienį paruošiau prabangius pietus. Lietuviška antis tikrai gera. Gaminimo idėjas susirankiojau supermamų forume ir dar kitoje supermamų forumo kulinarijos temoje. Procesas nesudėtingas, bet ilgas. Tačiau tikrai vertas pastangų:)

Nevegetariškas tuno - moliūgų apkepas

Kažkurį vakarą prisiminiau savo pažadą papasakoti daugiau apie patiekalus iš moliūgo. Ta proga paskaitinėjau įvairius maisto blogus bei tinklalapius. Ir labai netikėtai radau moliūgų - tuno apkepą. Labai jau netikėta idėja man pasirodė ir keistas tuno - kumpio derinys. Ir dar moliūgas fone. Bet komentuotojai labai išgyrė, visi bandę receptą jį puikiai įvertino (va todėl reikia komentuoti receptus - tai labai padeda apsispręsti skaitantiems:). Nutariau pabandyti ir aš. Vėlgi, atsiprašau už nuotraukos kokybę, bet bijau, kad iki pavasario saulės situacija šiuo klausimu nelabai pagerės:)))

Jautienos antrekotas su orkaitėje keptomis daržovėmis

Kaip jau ne kartą gyriausi, laikausi gydytjos paskirtos griežtos dietos. Na, kartais nuklįstu į kairę, ypač jei savaitgalį vakarieniaujam su draugais:) Bet visai įmanoma sugalvoti skanių dietinių patiekalų, netgi jei mūsų klimatas žiemą nelepina daržovių gausa. O kai vaikai darželyje, tai galiu pasigaminti ką nors nesupjaustyto mažais gabaliukais ir sunkiau kramtomo:) Taigi mano pietūs:

Makaronų, grybų ir cukinijos apkepas

Kuomet daug gamini, neišvengiamai lieka maisto likučių. Dažniausiai jų nepakanka visai šeimos vakarienei ir taip prisikaupia po nedaug visokių skanių dalykų. Labai nemėgstu išmesti maisto, tad šioje situacijoje mane gelbsti du dalykai: sandarios Tupperware dėžutės (jose maistas ilgiau išlieka šviežias ir neužkvipdo viso šaldytuvo) ir receptai, kurie leidžia sunaudoti visokius likučius. Dažniausiai tokiu atveju gaminu sriubas arba apkepus. Šįkart paruošiau labai skanų apkepą (prancūzai tokius vadina gratin). Proporcijos čia visiškai nesvarbios, svarbu pats principas - likučiai + kiaušinių, sūrio ir pieno arba padažo plakinys. Įdomumo dėlei viską pasvėriau ir pamatavau.

Švilpikai

Kažkada labai seniai per nepamenu kokią laidą nepamenu kokia aktorė ar šiaip kažkokia veikėja pasakojo, kaip ji ruošia švilpikus. Labai mane suintrigavo, bet tuo metu kažkaip neužsirašiau recepto ir negaminau iškart, tai pamažu pamiršau kaip ten ką reikia daryti. Bet vis pamastydavau apie tuos švilpikus. Ir štai neseniai internete atsitiktinai užtikau švilpikų receptą! Puikiai aprašytas pats principas, be to čia vienas iš tų receptų, kur nebūtinos labai tikslios proporcijos ir kur galima panaudoti prieš tai gaminto maisto likučius (vakarykštes virtas bulves pvz.) Ir kaip tik proga padaryti pertrauką tarp lašišos patiekalų:)

Lašiša medaus-garstyčių padaže

Tai va, nusipirkom 5 kg labai šviežią lašišą. Turiu pasakyti, kad 5 kg lašiša yra tikrai labai didelė – kai pakėliau ją už galvos, tai ji buvo ilgesnė nei mano mažasis Kiauniukas:) Visą rytą kariavau su ja (paskui ploviau visą virtuvę, nes žvynai mėtėsi VISUR), bet galiausiai nuskutau visus žvynus, supjausčiau gabalais ir netgi išpjoviau file be kaulų ir odos! Va kokia aš šaunuolė:) Tai per ateinančias dienas sulauksite krūvos receptų lašišai. Sezoną atidaro puikus prancūziškas žuvies medaus-garstyčių padaže receptas, nusižiūrėtas nuo Sonatinos:

Labai skanūs žemaičių blynai

Kažkaip labai užsinorėjau žemaičių blynų. Keistas noras, nes vaikystėje tokių nelabai valgiau - nei mokykloje mums jų duodavo, nei namie gamindavom. Kai mamos paklausiau, tai ji sakė, kad kartais darydavo tuos blynus (visiškai tokių nepamenu) kai likdavo virtų bulvių ir virtos mėsos. Matyt labai jau retai likdavo tų bulvių - mano šeima tikrai pasižymi ėdrumu:) O dar paskui kažkaip visi aplink pasakodavo kokie neskanūs būdavo mokykliniai žemaitiški blynai. Bet aš laaabai mėgstu visokius bulvinius patiekalus, tai pagalvojau, kad noriu tų blynų, nepaisant pavadinimo (neturiu nė lašelio žemaitiško kraujo:) Tuo labiau, kad turėjau virtos kalakutienos (viriau sultinį) ir orkaitėje keptos veršienos šmotą.
Panaršiau internete ir išvedusi siūlomų proporcijų vidurkį užsimaišiau dideliausią dubenį tešlos. Iškart nusprendžiau, kad darysiu didesnį kiekį ir dalį užšaldysiu. O dar vakare pasikvietėm Pono Kiaunėno seserį su šeima. Ir visi kartu valgėm tuos mano sulipdytus žemaičius. O blynai gavosi tiesiog fantastiški. Minkštučiai, neriebūs, tirpstantys burnoje. Visi liko sužavėti. Mažieji kiauniukai įvertino mano pastangas sudorodami po dideliausią blyną. Bėda tik, kad blynai buvo tokie skanūs, ir taip tirpo burnoje, kad net nespėjom nufotografuoti:) Tai gal nuotrauką prie progos vėliau kada įkelsiu:))) Tuo labiau, kad pavyko užšaldyti nedidelę dalį:)
28 dideliems blynams:
tešlai:
3,2 kg bulviu
4 maži kiaušiniai
3 šaukštai bulvių krakmolo
5 šaukštai miltų
+miltų apvoliojimui
druskos
aliejaus kepimui
įdarui:
450g virtos mėsos (veršienos ir kalakutienos)
2 svogūnai
20g sviesto
druskos
 padažui:
sviesto
grietinės
druskos

Veršiena po šoninės ir šalavijų patalais ir naujos burokėlių salotos:)

Mėgstu skanius kepsnius. Bet dideliais pasiekimais šioje srityje pasigirti dar negaliu - "я не волшебник, я только учусь" :) Bet keletą sėkmingų variantų visgi turiu:) Čia bendras mūsų su Ponu Kiaunėnu ieškojimų rezultatas. Kažkada prisiskaitėms daug visokių knygų, patikrinom šaldytuvo turinį ir išanalizavę visą turimą informaciją paruošėm puikų kepsnį. Receptą naudojam iki šiol ir gana dažnai:)

Veršienos kepsnys

Prabangūs šventadienio pusryčiai (beveik pietūs)

Ponas Kiaunėnas dar pačioje mūsų draugystės pradžioje sužavėjo mane savo keptu kamomberu. Be galo be krašto mėgstu prancūziškus sūrius, taigi puikiai pataikyta:) Įdomiausia, kad Ponas Kiaunėnas šį patiekalą visuomet daro pusryčiams, nors po tokių pusryčių pietų jau tikrai nebesinori - tikra kalorijų bomba:) Kita vertus, po tokių pusryčių galima nebesirūpinti maistu ir tinginiauti visą dieną:) Taigi:

Tešloje keptas kamomberas su spanguolių padažu

Savaitgalio vakarienė

Man savaitgaliais paprastai norisi ko nors skanaus. Išties tai norisi visada, bet savaitgaliais daugiau laiko ir galimybių tai padaryti, ypač kai dar su lauki svečių - jie motyvuoja pasitempti. Šį savaitgalį valgėme vištieną su porų-garstyčių padažu ir abrikosiniu-mėtiniu kuskusu: