Šimto žingsnių kelionė

Mėgstu geras knygas, gerą kina ir gerą maistą. O jei tie dalykai susiję, mėgaujuosi dar labiau. “Šimto žingsnių kelionę” pirmiausia pamačiau kaip kino filmą. Man jis patiko, toks lengvas gražus reginys akims, bet turiu pripažinti, kad daug emocijų jis man nesukėlė. Vizualiai gražu, bet tik tiek. Ir kodėl Helen Mirren vaidino prancūzę? Ši aktorė man labai patinka, bet ji britė ir na niekaip nepanaši į Madam. Ji tikrų tikriausia Lady, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Daug tikėjausi iš filmo, jo režisierius Lasse Hallstrom garsus keliais savo darbais, kaip antai “Sidro namų taisyklės”, “Kazanova” ir labiausiai man patinkančiu “Šokoladu”. Nesiplėsiu čia apie Johny Depp (pagalvotumėt, kad man keturiolika, jei parašyčiau ką apie jį galvoju), bet “Šokoladas” buvo toks filmas, kad žiūrėdama jį jutau šokolado skonį burnoje. Verkiau kartu su Juliette Binoche ir pykau ant Alfred Molina, džiaugiausi ir raudojau dėl Judi Dench. “Šimto žingsnių kelionė” nė iš tolo neprilygo “Šokoladui”, tad visai nekilo noras pasidomėti knyga, pagal kurią buvo pastatytas filmas. Bet netikėtai Richard C.Morais knyga atsidūrė mano rankose ir aš ją perskaičiau. Ir knygoje atradau tai, ko taip trūko filmui. Pirmiausia, filmo scenarijus ir knyga šiek tiek skiriasi, bet tie neesminiais atrodantys skirtumai sukuria daug tikresnę ir įtikinamesnę istoriją. Negadinsiu siurprizo, paskaitykite ir pamatykite patys. Perskaičiusi knygą puoliau tikrinti, kas toks tas Richard C. Morais ir ar Hasanas Hadžis išties egzistuoja – taip ši istorija mane įtikino. Gaila, bet Hasano Hadžio išties nėra – tikrai pabandyčiau patekti į jo restoraną kai šią vasarą lankysiuosi Paryžiuje. Knygos autorius labai gerai atliko namų darbus – konsultavosi su prancūzų virtuvės šefais bei Indijos virtuvės žinovais. Esu tikra, kad jis aistringai mėgstą gerą maistą – kitoks žmogus nesugebėtų taip aprašyti skonių, procesų, spalvų ir kvapų. Norėčiau mokėti taip rašyti – kad mano skaitytojas užuostų svogūnų bhadžyje esančius kuminą ir ciberžolę, kad sustotų ir apstulbęs antrąkart perskaitytų sakinį apie tai, kaip sibiro teterviną galima pagardinti jo gūžyje esančiomis nesuvirškintomis žolelėmis, kad taip užsinorėtų tobulo sultinio, kad bėgtų į turgų pirkti jautienos kaulų ir paskui virtų juos keturias valandas…
Šiek tiek išmanau prancūzišką virtuvę, bet indiški patiekalai man vis dar egzotika. Ši knyga atvėrė duris į šios šalies virtuvę ir gundo domėtis ja daugiau. Nes dėl stereotipų (žinau žinau, banalu) žiūrėjau į ją šiek tiek skeptiškai. Na maždaug – yra skanių patiekalų, bet visi tie ajurvediniai veganiški reikalai man neįdomus. Dabar net sunku suvokti, kodėl taip galvojau. Be visų jau aukščiau išvardintų dalykų knyga man sukėlė skubų poreikį papildyti savo prieskonių lentyną, kuri šiaip nėra labai tuščia. Po kelių dienų ir pakartotino kelių skyrių skaitymo užsinorėjau dar labiau pripildyti kasdienybę skoniais ir spalvomis. Todėl nusipirkusi jauno ožiuko mėsos (nebuvau jos ragavusi, bet Hasanui ji labai patiko) perverčiau savo receptų knygas, panaršiau interneto platybėse, peržiūrėjau savo turimus prieskonius ir pagaminau ypatingą patiekalą.



Lėtai troškinta jauno ožiuko mėsa su rozmarinu
4 asmenims reikia:

1 kg jauno ožiuko mėsos su kaulu 

3 morkos
1 svogūnas
2 šakelės šviežio rozmarino
2 skiltelės česnako
1 a.š. džiovinto čiobrelio
1 a.š. pankolio sėklų
1 a.š. kumino
1 a.š. druskos
1 a.š. nemaltų juodųjų pipirų
½ a.š. rūkytos paprikos
½ a.š. maltų kalendros sėklų
¼ a.š. maltų gvazdikėlių
2 v.š. alyvuogių aliejaus
500ml balto vyno

1. Į trintuvę sudėjau rozmarino lapelius, nulupto česnako skilteles, čiobrelius, apnkolių sėklas, kuminą, druską, pipirus, rūkytą paprika, kalendrą ir gvazdikėlius. Sutryniau viską iki rupios masės, supyliau aliejų ir išmaišiau.
2. Orkaitę įkaitinau iki 215 C. Nuo mėsos pašalinau visus išorėje esančius riebalus. Įtriniau mėsą prieskonių mišiniu.
3. Morkas nuskutau ir stambiai supjausčiau. Stambiai sukapojau svogūną. Išdėliojau daržoves troškintuvo dugne. Prieskoniais įtrintą mėsą padėjau ant daržovių. Supyliau vyną nepildama jo tiesiogiai ant mėsos, kad nenusiplautų prieskoniai.
4. Kepiau apatinėje orkaitės lentynoje 30 min. Sumažinau kaitrą iki 150 C, uždengiau ir kepiau dar 3 ½ valandos kol mėsa pradėjo kristi nuo kaulo.

Tokiu būdu galima kepti ir kitokią mėsą, bet jei tik turėsite galimybę, būtinai paragaukite taip kepto ožiuko. Mėsa neįtikėtinai minkšta ir aromatinga. O kokiems receptams knyga įkvėpė kitas maisto tinklaraštininkes galite pasiskaityti naujausiame žurnalo Debesys numeryje. Šiame vasara alsuojančiame numeryje rasite ir daugiau mano receptų!