Šimto žingsnių kelionė

Mėgstu geras knygas, gerą kina ir gerą maistą. O jei tie dalykai susiję, mėgaujuosi dar labiau. “Šimto žingsnių kelionę” pirmiausia pamačiau kaip kino filmą. Man jis patiko, toks lengvas gražus reginys akims, bet turiu pripažinti, kad daug emocijų jis man nesukėlė. Vizualiai gražu, bet tik tiek. Ir kodėl Helen Mirren vaidino prancūzę? Ši aktorė man labai patinka, bet ji britė ir na niekaip nepanaši į Madam. Ji tikrų tikriausia Lady, jei suprantate, ką noriu pasakyti. Daug tikėjausi iš filmo, jo režisierius Lasse Hallstrom garsus keliais savo darbais, kaip antai “Sidro namų taisyklės”, “Kazanova” ir labiausiai man patinkančiu “Šokoladu”. Nesiplėsiu čia apie Johny Depp (pagalvotumėt, kad man keturiolika, jei parašyčiau ką apie jį galvoju), bet “Šokoladas” buvo toks filmas, kad žiūrėdama jį jutau šokolado skonį burnoje. Verkiau kartu su Juliette Binoche ir pykau ant Alfred Molina, džiaugiausi ir raudojau dėl Judi Dench. “Šimto žingsnių kelionė” nė iš tolo neprilygo “Šokoladui”, tad visai nekilo noras pasidomėti knyga, pagal kurią buvo pastatytas filmas. Bet netikėtai Richard C.Morais knyga atsidūrė mano rankose ir aš ją perskaičiau. Ir knygoje atradau tai, ko taip trūko filmui. Pirmiausia, filmo scenarijus ir knyga šiek tiek skiriasi, bet tie neesminiais atrodantys skirtumai sukuria daug tikresnę ir įtikinamesnę istoriją. Negadinsiu siurprizo, paskaitykite ir pamatykite patys. Perskaičiusi knygą puoliau tikrinti, kas toks tas Richard C. Morais ir ar Hasanas Hadžis išties egzistuoja – taip ši istorija mane įtikino. Gaila, bet Hasano Hadžio išties nėra – tikrai pabandyčiau patekti į jo restoraną kai šią vasarą lankysiuosi Paryžiuje. Knygos autorius labai gerai atliko namų darbus – konsultavosi su prancūzų virtuvės šefais bei Indijos virtuvės žinovais. Esu tikra, kad jis aistringai mėgstą gerą maistą – kitoks žmogus nesugebėtų taip aprašyti skonių, procesų, spalvų ir kvapų. Norėčiau mokėti taip rašyti – kad mano skaitytojas užuostų svogūnų bhadžyje esančius kuminą ir ciberžolę, kad sustotų ir apstulbęs antrąkart perskaitytų sakinį apie tai, kaip sibiro teterviną galima pagardinti jo gūžyje esančiomis nesuvirškintomis žolelėmis, kad taip užsinorėtų tobulo sultinio, kad bėgtų į turgų pirkti jautienos kaulų ir paskui virtų juos keturias valandas…
Šiek tiek išmanau prancūzišką virtuvę, bet indiški patiekalai man vis dar egzotika. Ši knyga atvėrė duris į šios šalies virtuvę ir gundo domėtis ja daugiau. Nes dėl stereotipų (žinau žinau, banalu) žiūrėjau į ją šiek tiek skeptiškai. Na maždaug – yra skanių patiekalų, bet visi tie ajurvediniai veganiški reikalai man neįdomus. Dabar net sunku suvokti, kodėl taip galvojau. Be visų jau aukščiau išvardintų dalykų knyga man sukėlė skubų poreikį papildyti savo prieskonių lentyną, kuri šiaip nėra labai tuščia. Po kelių dienų ir pakartotino kelių skyrių skaitymo užsinorėjau dar labiau pripildyti kasdienybę skoniais ir spalvomis. Todėl nusipirkusi jauno ožiuko mėsos (nebuvau jos ragavusi, bet Hasanui ji labai patiko) perverčiau savo receptų knygas, panaršiau interneto platybėse, peržiūrėjau savo turimus prieskonius ir pagaminau ypatingą patiekalą.



Lėtai troškinta jauno ožiuko mėsa su rozmarinu
4 asmenims reikia:

1 kg jauno ožiuko mėsos su kaulu 

3 morkos
1 svogūnas
2 šakelės šviežio rozmarino
2 skiltelės česnako
1 a.š. džiovinto čiobrelio
1 a.š. pankolio sėklų
1 a.š. kumino
1 a.š. druskos
1 a.š. nemaltų juodųjų pipirų
½ a.š. rūkytos paprikos
½ a.š. maltų kalendros sėklų
¼ a.š. maltų gvazdikėlių
2 v.š. alyvuogių aliejaus
500ml balto vyno

1. Į trintuvę sudėjau rozmarino lapelius, nulupto česnako skilteles, čiobrelius, apnkolių sėklas, kuminą, druską, pipirus, rūkytą paprika, kalendrą ir gvazdikėlius. Sutryniau viską iki rupios masės, supyliau aliejų ir išmaišiau.
2. Orkaitę įkaitinau iki 215 C. Nuo mėsos pašalinau visus išorėje esančius riebalus. Įtriniau mėsą prieskonių mišiniu.
3. Morkas nuskutau ir stambiai supjausčiau. Stambiai sukapojau svogūną. Išdėliojau daržoves troškintuvo dugne. Prieskoniais įtrintą mėsą padėjau ant daržovių. Supyliau vyną nepildama jo tiesiogiai ant mėsos, kad nenusiplautų prieskoniai.
4. Kepiau apatinėje orkaitės lentynoje 30 min. Sumažinau kaitrą iki 150 C, uždengiau ir kepiau dar 3 ½ valandos kol mėsa pradėjo kristi nuo kaulo.

Tokiu būdu galima kepti ir kitokią mėsą, bet jei tik turėsite galimybę, būtinai paragaukite taip kepto ožiuko. Mėsa neįtikėtinai minkšta ir aromatinga. O kokiems receptams knyga įkvėpė kitas maisto tinklaraštininkes galite pasiskaityti naujausiame žurnalo Debesys numeryje. Šiame vasara alsuojančiame numeryje rasite ir daugiau mano receptų!

Saldus savaitgalis su kriaušių pyragu

Ar Jums nutinka taip, kad kasdienis mylimas dalykas staiga pradeda erzinti, tarsi ilgai nešiojamas ir pabodęs rūbas. Jis tarsi dar geras, atlieka savo paskirtį, normaliai atrodo, bet nebedžiugina. Va taip man dabar su mano tinklaraščiu. Norisi pokyčių, bet jie dar iki galo aiškūs. Tad sveiki atvykę į permainų laikotarpį:)
Išvaizda ir forma gali keistis, bet meilė maistui niekur nedingsta. Šįkart dalinuosi labai paprastu ir greitu įspūdingo apversto kriaušių pyrago su šokoladu receptu. Kriaušių turėjo būti daugiau, bet gamybos metu trečdalis kriaušių nusėdo Mažųjų Kiauniukų pilveliuose:) Jei namuose šmėžuoja kriaušių mėgėjai, šiam receptui pirkite daugiau kriaušių.

Sūrio pyragas su Oreo sausainiais

Ką Jūs nešatės kai einate į svečius? Aš mėgstu neštis desertą, idealiu atveju - tortą. Manau, daugelis mano draugų jau taip priprato, kad visuomet to tikisi:) Bet kartais nėra laiko arba jėgų kepti biskvitus ir maišyti kremus. Tad šis sūrio pyragas man geriausias praeitų metų atradimas, ruošiau jį jau gal 7 kartus. Šiek tiek pakoregavau proporcijas, pabandžiau kelias grietinėlės sūrio rūšis ir štai turime naują Pono Kiaunėno mėgstamiausiąjį:

Italijos virtuvė ir makaronai

Kažkaip man vis atrodo, kad tik savaitėlei apleidau tinklaraštį. Ir tada Ponas Kiaunėnas pradeda mane gėdinti, kad paskutinis įrašas nutiko rugsėjo devintą... Ir nebeveikia pasiteisinimas, kad noriu reorganizuoti visą tinklaraštį ir nebėr motyvacijos čia rašyt. Ponas Kiaunėnas sakė, kad nėra reikalo reorganizuot neveikiančio reikalo:) Tad galiausiai taip susiderėjom - aš kiekvieną savaitę parašau bent du įrašus, o jis man paruošia naują tinklaraščio versiją. Tiesa, nebuvau gudri ir neišsireikalavau konkrečios datos, bet ką jau dabar:)
Tuo tarpu prigaminau krūvas skaniausių patiekalų, apsilankiau daugybėje renginių - net nežinau nuo ko čia pradėti pasakoti:)
O kuo gyvenate Jūs, mieli skaitytojai? Ką valgote, ką gaminate kasdien? Kurios šalies virtuvę labiausiai mėgstate? Kur semiatės įkvėpimo?
Jei mėgstate skaniai valgyti, bet nevisuomet žinote, kaip tai pasigaminti, turiu Jums puikių naujienų. Kulinarijos studija drauge su IFSE kulinarijos institutu nuo lapkričio 4 d. organizuoja išsamius Italijos virtuvės kursus. 15 sesijų po 3 valandas, nuo sūrių ir užkandžių iki picų ir tortų. Išsamiai ir profesionaliai.  Drąsiai taip rašau, nes dalyvavau vienoje bandomojoje sesijoje. Drauge su kitais maisto tinklaraštininkais kočiojome makaronų tešlą, tradiciniu būdu gaminome pesto bei kitus padažus ir daug daug diskutavome su šefu Gian Luca apie visiškai viską. Esu dalyvavusi daugelyje maisto gaminimo kursų ir galiu pasakyti, kad Luca yra vienas mano mėgstamiausių šefų-mokytojų (kitas yra Tomas Rimydis:) Jis ne tik turi didelį žinių ir praktikos bagažą, bet ir geba tai perteikti. Labai dažnai jis atsako į klausimus, kurių net nespėji užduoti. Ir dar pastebi visas smulkmenas - pvz., kad neteisingai laikau peilį pjaustydama. Iškart parodo kaip tą reikia daryti, patikrina, ar gerai išmokau ir dar papasakoja, kaip išsirinkti gerą peilį. Tad jei norite valgyti skaniai kaip italai - pirmyn į mokslus Kulinarijos studijoje:) Beje, galima lankyti tik kai kurias sesijas. Nors jei nueisite į visas ir dar išlaikysite egzaminą - gausite diplomą:)
Po tokios ilgos įžangos net išalkau:) Todėl siūlau pasigaminti naminių makaronų su pesto padažu:

4-6 asmenims
makaronams reikia:
2 kiaušinių
200g miltų (00 tipo)
žiupsnelio druskos

1. Visus ingredientus sumaišiau ir minkiau vis patempdama tešlą ir lenkdama ją per pusę. Po maždaug 10 minučių, kai tešla tapo vientisa ir nebeplyšo, syvyniojau ją į maistinę plėvelę ir palikau pasiilsėti pusvalandžiui.
2. Kol tešla ilsėjosi, pagaminau padažą. Tuomet ėmiau tešlos gabalą, plonai jį iškočiojau (oi kaip pirksiu makaronų gaminimo mašinėlę:), dukart perlenkiau ir supjausčiau 0,5cm pločio juostelėmis. Pagaminau fettuccine!
3. Sudėjau juos į pasūdytą verdantį vandenį ir viriau apie 3 minutes.  Geriausia paragauti, tuomet tikrai žinosite, ar makaronai jau išvirę.

padažui:

3 ryšulėlių šviežio baziliko

1 skiltelės česnako

nedidelės saujos pinijų

druskos, pipirų

alyvuogių aliejaus

saujos tarkuoto kietojo sūrio

1. Česnaką susmulkinau ir sutryniau grūstuvėje su trupučiu druskos.
2. Palaipsniui sudėjau nuskabytus baziliko lapelius ir viską sugrūdau.
3. Sudėjau riešutus ir vėl dirbau, kol jie susitrynė.
4. Įpyliau alyvuogių aliejaus tiek, kad padažas taptų skystos konsistencijos.
5. Sudėjau sūrį, įbėriau pipirų, viską gerai išmaišiau ir paragavau, ar netrūksta druskos. Jei padažas per tirštas, galima dar įpilti aliejaus.
6. Sumaišiau padažą su virtais fettuccine ir pasijutau bevakarieniaujanti Italijoje:)

Padažą gaminau tradiciniu būdu - akmeninėje grūstuvėje. Buvo smagu pabandyti jį daryti taip, kaip jis gaminamas nuo seno, bet ateity naudosiu blenderį:) Jis puikus pagalbininkas gaminant tokį padažą.

Gaminant makaronus, siūlau pasidaryti iškart didesnį kiekį. Dalį tešlos galima suvynioti į maistinę plėvelę ir palikti šaldytuve kitai dienais, pagamintus makaronus galima išdžiovinti ir pasilikti rytdienai, pagamintus koldūnus galima užšaldyti. Luca sakė, kad kai jis gamina makaronus, ima 1kg miltų ir 13 kiaušinių - tuomet tešla gaunasi elastingesnė ir lengviau minkosi.

Rekomenduoju apsilankyti atsinaujinusioje Kulinarijos studijoje ir sužinoti gerokai daugiau negu kaip gaminami makaronai:)
Nuotraukos oziunas.com

Naujos pradžios ir braškinis daikiris

Šiandien Mažiausiąjį Kiauniuką pirmąkart išvedžiau į darželį. Jei būčiau galėjus, būčiau sėdėjus saulės nušviestame, gėlių pilname savo balkone ir siurbčiojusi kokį mėgstamą kokteilį. Bet buvo 10 val. ryto, lijo lietus, buvo šalta ir mažylis darželyje teištvėrė tik pusvalandį. Tai užteko ir kavos:) Bet pasvajoti juk galima:)))
Jau ne kartą minėjau, kad be galo mėgstu braškes. Tad nedaugžodžiauju - štai Jums vienas mėgstamiausių mano kokteilių - braškinis daikiris (strawberry frozen daiquiri). Jo gamybai puikiai tinka ir šaldytos uogos:)

Moderni lietuviška virtuvė - braškiniai ledai su juodos duonos trupiniais

Kokia buvo Jūsų vasara? Mano buvo labai išprotėjusi, gerąja prasme:) Mažieji Kiauniukai vasarą neina į darželį, tad dienos buvo pilnos žaidimų, dikusijų, atradimų ir didesnių ar mažesnių kelionių. Daug gaminome, ragavome ir mokėmės. Mėgaujuosi šiuo laiku su vaikais, nors labai pavargstu ir daug ko nespėju. Jau supratau, kad mano tinklaraštis vasaromis visuomet atostogaus - rašymui tiesiog neužtenka laiko ir jėgų. Bet tai maža kaina už kasdienius atradimus ir džiaugsmus.
Šiuo metu mano vyresnieji labai susidomėję skoniais ir kvapais. Dažnai žaidžiame aklo ragavimo ir uostymo žaidimus (kuriuos, beje, jie parsinešė iš darželio). Vidurinis Kiauniukas stebėtinai gerai užuodžia ir skiria skonius. Žaidimas taip prigijo, kad dabar mažieji nori ragauti VISKĄ - grietinę, kurią dedame į sriubą, uogas, iš kurių kepame pyragus, netgi miltus. Mažiausias kartais tiesiog ateina prie šaldytuvo ir sako, kad nori "paragauti sviesto". Dar vaikams labai patinka, kai iš vieno produkto, pvz., braškių padarom labai skirtingus patiekalus.
Braškės yra mano mėgstamiausia uoga. Valgau jas šviežias kilogramais ir gaminu galybę skanėstų. Nemėgstu tik virtų braškių - nei kompotų, nei uogienių. Jei uogienė - tai tik žalios braškės, trintos su cukrumi. Vienintelė išimtis - padažai arba virtos braškės kaip viena sudedamoji patiekalo dalis, kaip šiame deserte.
Desertą išmokau Tomo Rimydžio "Modernios lietuviškos virtuvės" kurso metu.

Baravykų carpaccio

Naujausia mada pastarosiomis savaitėmis - fotografuoti šimtus savo surinktų baravykų. Man gražu ir suprantu grybų medžiotojų džiaugsmą. Bet pati grybauti nemėgstu. Galiu tai daryti dėl geros kompanijos, bet tik tiek:) Mėgstu grybus, mėgstu gaminti juos, man nėra problemos juos valyti, bet surinkti leidžiu kitiems:)
Tad čia mano baravykų nuotraukos versija: