Patiekalo sėkmę nulemia tai, kaip sėkmingai pavyksta suderinti skonius. Nuo seno maistui apibūdinti buvo įvardijami keturi skoniai: saldus, sūrus, rūgštus ir kartus. Bet 1908 metais japonų mokslininkas Kikunae Ikeda pristatė umami, kaip atskirą pirminį skonį. Iš japonų kalbos išvertus pažodžiui tai reikštų "malonus pikantiškas skonis", "skoningas". Visuomenė tai laikė visišku prasimanymu, mokslininkai ilgai ginčijosi, bet šiandien umami priskiriamas prie penkių pagrindinių skonių.
Umami sukuria glutamatai, amino rūgštys natūraliai susidarančios maiste, kurias mes pajaučiame skonio receptoriais (skirtingi skonio receptoriai jautrūs skirtingoms maiste ir skysčiuose esančioms cheminėms medžiagoms). Dažniausiai umami siejamas su sojos padažu, rūkyta šonine ir kitais apdirbtais maisto produktais, bet jo galima rasti ir neapdirbtuose maisto produktuose. Umami tampa stipresnis kai tokie maisto produktai sendinami, brandinami, vytinami ar kepami. Umami taip pat sustiprėja suderinus kelis šį skonį turinčius maisto produktus.
Sintetiniai glutamatai (kaip antai E621) taip pat yra stipriai umami, tačiau turi kenksmingą šalutinį poveikį sveikatai. Mano virtuvėje tokie dalykai nepageidaujami, tad koncentruojuosi į natūraliai umami turinčius produktus:)
Taigi kokie tie umami gausūs produktai?
- sojos padažas, žuvies padažas, sojų pasta (miso)
- džiovinti jūrų dumbliai
- parmezanas
- ančiuviai, tunas, krevetės, kiaukutiniai
- mėsa (jautiena, kiauliena, vištiena)
- pomidorai
- grybai
- bulvės, morkos
- žalioji arbata
