Focaccia - itališka duona su džiovintais pomidorais

Duonos mes valgom nedaug. Dėl įvairiausių priežasčių. Visų pirma, nevalgom sumuštinių - išskyrus atvejus, kuomet paruošiu sumuštinius Ponui Kiaunėnui į darbą - bet apie tai dar atskirai papasakosiu. O šiaip nusiperkam bagetę jei perkam sūrio ar užsigeidžiam skrebučių pusryčiams. Na o ypatingomis progomis, kai ruošiame užkandžius vakarienei, duoną iškepu ir pati. Kaip žinote praeitą savaitę buvo ypatinga proga - Beaujolais Nouveau est arrivé! Kitaip tariant, pasirodė jaunas šių metų derliaus vynas. Na man to vyno teko tik keli lašai, bet tai nesutrukdė kartu su draugais pasimėgauti skania vakariene. Buvo visokių skanių dalykų (didžiosios dalies nepavyko nufotografuoti:): užtepėlių, sūrio, svogūnų sriubos, pyragėlių su sūriu ir alyvuogėm, profitrolių su šokolado padažu (juos jau matėte:). Ir dar iškepiau focaccia su rozmarinu ir džiovintais pomidorais. Nesudėtinga - truputis miltų, mielių, minkymo ir kantrybės laukiant ko tešla pakils - ir voilà,  kvapni, skani, traškia plutele duona ant stalo:

(pomidorai nesudegė, čia tik taip atrodo nevykusioje nuotraukoje:)

 kepimo skardos dydžio duonai prireikė:
750g miltų
7g (1,5 šaukštelio) sausų mielių
350g šilto vandens
6-8 šaukštų alyvuogių aliejaus
smulkios ir stambios druskos
šviežio rozmarino ir džiovintų pomidorų aliejuje (priedai priklauso nuo nuotaikos)

1. Mieles ištirpdžiau šiltame vandenyje. Į didelį dubenį persijojau miltus, supyliau mieles, 4 šaukštus aliejaus ir 2 šaukštelius smulkios druskos. Viską sumaišiau ir minkiau apie 15 min, kol tešla pasidarė elastinga, vienalytė ir žvilganti. Jei tešla per kieta, minkymo pradžioje galite įpilti truputį vandens (taip ir padariau). Vandens įpyliau truputį per daug, tai teko pridėti dar žiupsnelį miltų:) Sunku nupasakoti koks turi būti tas tirštumas. Iš pradžių tešla labai kimba prie rankų, bet minkant atšoka ir nuo kraštų, ir nuo rankų. Tad svarbu nepadauginti miltų. Jei atrodo, kad reikia miltų, truputį paminkykite, ir, jei po penkų minučių vis dar atrodo, kad tešla per minkšta, tada jau pridėkite miltų. Svarbiausia ilgai ir nuoširdžiai minkyti.
2. Tešlą suminkiau į rutulį. Rankas susitepiau šaukštu aliejaus ir apglosčiau tešlos rutulį iš visų šonų (kad kylant tešlai nesusidarytų plutelė). Tešlą įdėjau į dubenį ir uždengiau sandariu dangčiu (arba galima uždengti maistine plėvele) ir padėjau šiltai porai valandų. Mano puikioji orkaitė be visų kitų privalumų dar turi šilto maisto palaikymo funkciją - 35°C arba 60°C. Tai aš tešlą visuomet kildinu 35°C temperatūroje. Arba galima padėti prie radijatoriaus ir kuo toliau nuo skervėjų.
3. Skardą patepiau aliejumi ir atsargiai perkėliau tešlą į ją. Spausdama pirštais ir tampydama tolygiai paskleidžiau tešlą po visą skardą (tik nekočiokite tešlos, nes susprogdinsite visus oro burbuliukus:). Tešla turi būti maždaug 1 cm storio centre ir šiek tiek storesnė pakraščiuose. Pirštų galais subadžiau visą tešlos paviršių (atkreipkite kada dėmesį į kepyklose parduodamas focaccia - jų paviršiuje visada yra duobučių). Pastačiau skardą su duona šiltai dar 15 minučių.
4. Orkaitę įkaitinau iki 220°C.
5. Tešlos paviršių apšlaksčiau alyvuogių aliejumi, pabarsčiau stambia druska. Dar pabarsčiau rozmarino lapeliais ir džiovintų pomidorų griežinėliais. Kepiau apie 25 minutes žemiausioje orkaitės padėtyje. Po 15 minučių temperatūrą sumažinau iki 180°C. Duona iškepusi kai tampa gražios auksinės spalvos.

Naminė duona visuomet skanesnė - niekas kitas neįdeda tiek meilės, kiek pati šeimininkė:) Turiu prisipažinti, kad nuotrauka daryta savaitę anksčiau - tą dieną neturėjau rozmarino, tad dėjau tik džiovintus pomidorus. O ir duoną minkiau trumpiau. Šįkart duona išėjo puresnė, gardesnė ir gražesnė, bet buvo suvalgyta anksčiau nei spėjau nufotografuoti:) Tikrai nesudėtinga, svarbu nepatingėti ir nuoširdžiai pasportuoti minkant. Mažieji Kiauniukai šitą mano fokačią labiausiai mėgsta tiesiog su sviestu:) O ponas Kiaunėnas mėgsta tokią duoną padažyti į alyvuogių aliejaus-balzamiko mišinį.