Čempionų pusryčiai

Prieš dvi savaites nubėgau pirmąjį savo maratoną. Visus 42km 195m! Ruošiausi pusę metų ir dabar esu visaip kaip labai savim patenkinta. Ar buvo sunku? Tuoj viską papasakosiu, bet pirmiausia apie tingius savaitgalio pusryčius:

Po ilgų treniruočių laikas pasilepinti:) Pono Kiaunėno gimtadienio proga seneliai ganė mažuosius ir dovanojo mums laisvą savaitgalį. Tad pusryčiams norėjosi ne košės ir ne fritatos. Penktadienį kaip tik užsukau į Užupio krautuvę, tad valgėme brusketas su šparagais, vytintu kumpiu ir sūriu.

2 procijoms reikia:
4 riekelių čiabatos
10 jaunų šparagų stiebelių
4 riekelių Jamon Serrano (ar kitokio vytinto kumpio)
100g Délice de Bourgogne (arba kitokio Brie tipo sūrio)
sviesto

1. Šparagus nuploviau ir nulaužiau galiukus. Šparagai buvo išskirtinės kokybės, jaunučiai, jų net nereikėjo skusti. Pamatavau duonos riekelių ilgį ir pritrumpinau stiebelius (nupjautus galiukus sunaudojau kitą dieną).
2. Duonos riekeles plonai aptepiau sviestu (vieną pusę) ir paskrudinau keptuvėje (tik iš vienos, sviestuotos pusės). Išėmus iš keptuvės, ant paskrudintos pusės uždėjau sūrio riekelę.
3. Toje pačioje keptuvėje svieste apkepiau šparagus - užtrukau apie 2 minutes. Keptus šparagus sudėjau ant sūrio ir visą brusketą įdėjau atgal į keptuvę (jei viską darėt teisingai, tai dabar skrudinsis ta dar neapkepta duonos pusė).
4. Kai duonos apačia gražiai paskrudo, o sūris šiek tiek pasilydė, sudėjau brusketas į lėkštę ir ant kiekvienos uždėjau kumpio riekelę.

Labai skanu! Susidėjau čia visus mėgstamiausius savo dalykus:) Atskiro paminėjimo nusipelno mano tikriausiai mėgstamiausias sūris Délice de Bougogne, labai rekomenduoju jo paragauti.

Gera kartais pasilepinti:)
O dabar apie maratoną:

Besiruošdama nubėgau beveik 900km per 100 valandų. Tai šimtas valandų, kurias praleidau lauke per lietų, sniegą, vėją ir šaltį. Žinoma, buvo gražių saulėtų dienų, bet dažniau oras nelepino, nes ruošiausi rudenį, žiemą ir pavasarį. Tas pasiruošimas ir buvo pats sunkiausias - bėgiojau vakarais, suguldžius vaikus ir savaitgaliais, per vaikų pietų miegą, Tai būdavo tikrai sunku arbatos gėrimą prie televizoriaus iškeisti į treniruotes:) Kiekviena nubėgta treniruotė buvo maža pergalė prieš tinginį. Po naujųjų metų labai sirgo vaikai, tad dalį treniruočių praleidau - paskui buvo dar sunkiau įsivažiuoti. Labai sunku buvo ir tai, kad ruošiantis reikia ne tik reguliariai bėgioti, bet tvarkingai maitintis ir pakankamai miegoti - va čia man buvo didysis iššūkis, nes mėgstu panaktinėti, o rytais vaikai neleidžia laiko švaistyti miegui:) Prieš startą sakiau, kad čia mano pirmas ir paskutinis maratonas - būtent dėl to sunkaus pasiruošimo. Sunkios treniruotės atsipirko - nubėgus tik šiek tiek maudė pėdas ir buvo pavargę kojos, taip pat ir kitą dieną taip jaučiausi. Nieko panašaus į kitų bėgikų aprašytą patirtį "daugiau niekada nebėgsiu!":)

Kirtus finišo liniją buvau tokia laiminga! Be galo malonus jausmas pasiekti užsibrėžtą tikslą - dažnai gyvenime man trūksta to pasitenkinimo baigtu darbu, nes darbai namuose ir darbe tokie tęstiniai, neturintys aiškios pabaigos. Be to, esu azartiška ir labai mėgstu iššūkius:) Ne vienas žmogus tik kreivai šyptelėjo, kai sakiau, kad nubėgsiu visą maratoną. Dabar aš galiu kreivai šyptelti!
Šito maratono niekaip nebūčiau nubėgusi be Pono Kiaunėno palaikymo. Jis nuo pat pradžių tikėjo, kad aš galiu:) na ir pabūdavo su vaikais, kol aš bėgiojau.
Dar galėčiau daug ir ilgai pasakoti, kaip buvo karšta ir kaip džiugino vanduo, kaip sunku buvo dvidešimt penktam kilometre, kaip šypsojosi ir plojo praeiviai, kaip mojavo kiekvienas sutiktas lietuvis, kaip gavau gėlių kirtus finišo liniją, kaip maloniai svėrė medalis ant kaklo, kaip visą savaitgalį dėl manęs stengėsi Rygoje gyvenantys draugai. Labai geras nuotykis, reiks kada nors pakartoti!