Atostogos su vaikais: Alanija

Šįkart plačiau ir ne tik apie maistą. Gegužės pradžioje su leliuku Kiauniuku praleidau dvi savaites Turkijoje. Draugai vis klausia kas ir kaip ten, taigi papasakosiu plačiau - gal informacija pravers planuojantiems atostogauti ar besidomintiems Turkija. Aš atostogavau su Leliuku Kiauniuku, kuriam tuo metu buvo 15 mėnesių, drauge keliavo draugų šeima su 7 mėnesių kūdikiu.

Alanija
Šilčiausias Turkijos kurortas, išsiskiria ilgiausiu maudynių sezonu, trunkančiu nuo balandžio iki vėlyvo lapkričio. Įsikūręs apie 130 km nuo Antalijos, t.y. lėktuvui nusileidus dar pusantros-dvi valandas praleisite autobuse. Kelionė varginanti, nes skrydžiai labai anksti ryte. Bet tikrai įmanoma ir su mažais vaikais.
Miestas nedidelis, jaukus, pačiame centre stūkso kalnas, ant kurio įspūdingos pilies griuvėsiai. Tiesa, griuvėsiai įspūdingiau atrodo iš apačios, bet užlipti į kalną verta dėl gražios miesto panoramos.

Kalno papėdėje, 35 metrų aukštyje nuo 13 amžiaus išlikęs Raudonasis Bokštas:

Man tai šiek tiek panašus į Gedimino bokštą:)
Senamiestis ne itin įspūdingas - labai daug prekeivių su pigiomis garsių ženklų kopijomis, neaiškių kavinių, begalės kirpyklų (kuriose dabar populiariausia reklamuojama paslauga - plaukų priauginimas:)
Smagus uostas su didesniais ir mažesniais laivais. Mažajam Kiauniukui labiausiai patiko apžiūrinėti kičinius piratų laivus, plukdančius turistus.

Pramogos
Alanija nepasižymi turistinių pramogų gausa, ši kurortinė zona labiau skirta ramiam poilsiui prie jūros. Kleopatros paplūdimys tęsiasi net 50 kilometrų ir, skirtingai nuo kitų Turkijos paplūdimių, jis smėlėtas. Tiesa, smėlis ne toks smulkus kaip mūsų Baltijos jūros, bet malonus vaikščioti ir žaisti. Kadangi smėlis rupesnis ir sunkesnis, vėjas nepakelia jo. Todėl rūbuose ir maiste smėlio nepalyginamai mažiau nei voliojantis lietuviškuose pliažuose:) Visi paplūdimiai vieši ir nemokami, taip pat ir dušai. Viešbučiai tam tikrose teritorijose susistatę gultus ir skėčius, kuriuos galima išsinuomoti už vienkartinį 4 lirų mokestį (maždaug 6Lt), bet galima laisvai vaikščioti teritorijoje ir eiti prie jūros ten, kur Jums patinka.

Jau minėjau centre ant kalno stovinčią pilį. Griuvėsiuose auga labai įspūdingi kaktusai:

Maždaug už 50 kilometrų nuo Alanijos centro yra labai turistų lankomas Sapadere kanjonas. Tikriausiai labai gražus ir įspūdingas - bent jau taip atrodo iš nuotraukų. Mes buvome iki jo nuvažiavę, bet, nepaisant to, kad apačioje buvo ramu, kalnuose pradėjo smarkiai lyti. Na, lietus mūsų neišgąsdintų, bet pakilo toks vėjas, kad mano Leliukas Kiauniukas pats negalėjo paeiti. Aplankyti kanjono kitą dieną mums nebepavyko:)
Turizmo centras dar siūlo aplankyti Damlatašo grotą ir Dim urvą bei paplaukioti Dimcay upe. Stalaktitai ir stalagmitai mūsų per daug nedomino, kaip ir plaukiojimas laivu - tiesiog mūsų mažiems vaikams tai dar neįdomu. Bet jiems labai patiko nesibaigiantys pasivaikščiojimai krantine ir soduose. Na, sodai tai labai skambus pavadinimas tiems nedideliems bet tikrai labai sutvarkytiems parkeliams. Puiki vieta bėgiotojams ir mėgstantiems pasivaikšioti.
Dar labai reklamuojams vandens parkas - pro jį praeidavom eidami į parduotuvę. Tai, pažiūrėjus per tvorą, galiu pasakyti, kad ten toks nebaisiai didelis baseinėlis su keliomis čiuožyklomis. Ir labai jau tuščias tas parkas būdavo, bet mes svečiavomės pačioj sezono pradžioj.
Labai gražus sodas prie archeologijos muziejaus, tiesa, įėjimas mokamas. Mes į tą sodą nuolat žiūrėdavom per langą - ten gyvena trys povai. Labai gražūs paukščiai, tik rėkauja kaip katės per morčių. Ir būtinai turi pabendrauti naktį:) Vienas povas labai kariavo su šiukšliadėže, o kitas labai staipydavosi prieš veidrodinius langus. Į tuos povus galima prisižiūrėti ir prifotografuoti per tvorą - visai nebūtina eiti vidun:)

Pačiame Alanijos mieste nėra didelių prabangių viešbučių, taip mėgstamų mūsų tautiečių, tik nedidukai ekonominės klasės viešbutukai. Bet smagu gyventi mieste, kur yra žmonių, veiksmo ir judesio.
Uosto rajone gausu naktinių klubų - sustatyti vienas prie kito. Jų patikrinti neturėjom galimybės, paliksim kitiems kartams, kai vaikai jau bus užaugę:) Mes gyvenome kitoje kalno pusėje, sąlyginai ramiame rajone, prie pat archeologijos muziejaus. Sąlyginai todėl kad kiekvienas viešbutis kas vakarą organizuoja diskotekas savo svečiams, o gera diskoteka būtinai turi būti garsi. Gerai tai, kad dešimtą valandą viskas baigiasi ir triukšmauja tik niekada nepavargstantys vokiečių ir britų turistai.
Dar norėčiau apsilankyti turkiškame hamame - pirtyje. Vėlgi, atostogos buvo orientuotos labiau į vaikus, tad pirties malonumai liko ateičiai. Jei nuspręstumėte apsilankyti hamame, butinai pasiklauskite vietinių - kaina (ir kokybė) skirtingose vietose gali skirtis net keturis kartus.
Transportas
Mes turėjome nuomotą mašiną, bet tikrai galima išsiversti be jos. Iki tolimesnių vietų galima važiuoti taksi - jų yra šešiaviečių ir net didesnių, susimetus kainuoja tikrai nebrangiai. Taip pat visur galima nuvažiuoti viešuoju transportu, autobusais, kuriuos jie vadina dolmušais. Mums jų neprireikė, tad nieko negaliu pasakyti apie kokybę ir kainą.
Maistas
Mes gyvenome nuomojamame bute su normalia virtuve, tad maistą gaminomės patys. Maisto kainos parduotuvėse panašios kaip pas mus, ten pirkom pieno produktus. O visus kitus dalykus pirkom turguj - tikrame turkiškame turguje, kur apsipirkinėja vietiniai. Turgus dirba kasdien, o antradieniais būna trigubai didesnis - suvažiuoja ūkininkai. Dar vienas mus nustebinęs dalykas - turgus pilnai atsidaro tik apie dešimtą:) Vieną dieną taip lietuviškai išsiruošėm anksčiau, tai pusės prekeivių dar nebuvo.
Pas turgaus mėsininkus pirkom jautieną ir avieną. Mėsa gerokai brangesnė, bet mes labai mėsėdžiai, ypač leliukai mūsų:) Mėsininkas paruoš mėsą taip, kaip paprašysit - supjaustys arba sukapos, papasakos, kokius prieskonius naudoti ir kaip skaniau paruošti. Beje, vištiena Turkijoje labai prasta dėl pašarams naudojamų antibiotikų ir nerekomenduojama vaikams.
Mėsos valgėm nedaug, nes žuvies pasiūla, kokybė ir kaina man buvo iš fantastikos srities. Kai kurių žuvų, kurias valgėm, pavadinimo net nežinau:) Buvo visokiausių - jūrinių, gėlavandenių, laisvėje pagautų ir augintų. Dar visokiausių dydžių krevečių, krabų ir omarų. Kaina, žinoma, labai skirtinga. Dažniausiai valgėm doradas - jų sezonas ėjo į pabaigą, bet jos buvo nebrangios ir labai skanios. Dar valgėm laukinį merliną (labai labai skanus) ir krūvą mažesnių žuvelių. Pirkdavom visuomet pas tą patį prekeivį ir visuomet pagal tuos pačius kriterijus: mažai kaulų ir skani:) Kartais jis įdėdavo papildomai nedidelių žuvelių paragauti - kai kurios buvo neįtikėtinai sultingos ir tik su dideliais kaulais. Žinoma, žuvį žuvininkas irgi paruošia taip kaip norisi - gali tik nuskust ir išvalyti, gali išpjauti filė ir netgi supjaustyti norimo dydžio gabalais. Gali atiduoti galvą, jei norit žuvienės. Tas žuvų skyrius dar ir dabar man sapnuojasi. Pamenat, Languotoj prijuostėj skundžiausi, kad nemoku gaminti žuvies? Tai va, tikrai moku:) Visaip kaip. Žuvies valgėm daugiau nei mėsos ir kaskart prigalvodavau skirtingų paruošimo būdų. Svarbiausia, kad žuvis šviežia, tuomet viskas paprasta.
Dar turguje pirkom didžiausius pundus žalumynų ir daržovių. Daugumos augalų taip pat neatpažinom (tik pagrindines, tokias kaip petražolės ir krapai) - tiesiog ragavom ir valgėm įvairių žolių salotas. Vienos rūgštesnės, kitos kartesnės, bet visos traškios, šviežios ir nebrangios. Nustebau tik, kad turkai visai nevalgo kalendros - tuo tarpu kaimyniniame Azerbaidžiane ši prieskoninė žolė labai mėgstama.
Net nepasakosiu apie prieskonių maišus... Kaip rytietiškoj pasakoj. Jaunesni prekeiviai visai neblogai kalba angliškai ir apie kiekvieną prieskonį papasakoja atskirą pasaką. Man labai patiko vieno prekeivio prieskonių mišiniai - jų parsivežiau namo ir ruošiu dabar kvapnius ir nepakartojamus tadžinus bei kormas.
Gegužės mėnesį kaip tik prasidėjo braškių sezonas, o apelsinai ir bananai vietoje  skinami ištisus metus.

Mažieji Alanijos bananai ypač populiarūs ir gardūs. Bananai su jogurtu buvo mėgstamiausias mano mažylio užkandis. Mes, suaugusieji, labiausiai džiaugėmės šviežiai spaustomis apelsinų sultimis (jos čia kainuoja pigiau nei morkų sultys) - gerdavome jas puslitriais, užkąsdami gatvėse pardavinėjamais turkiškais riestainiais - tokie būdavo mūsų pusryčiai:

Trumpai tariant, maitinomės labai skaniai. Savo ir leliuko Kiauniuko maistui per dvi savaites išleidau beveik 500Lt. Čia įskaičiuotas labai brangus ir ne pats skaniausias turkiškas alus, Lietuvoje kainuojantis pigiau:) Mažajam Kiauniukui iš namų buvau pasiėmusi keturių grūdų dribsnių ir ekologiškų daržovių bei vaisių tyrelių. Mažiausias mano vyrukas baisiai ėdrus, tai tyrelės gelbėjo per ilgus pasivaikščiojimus ir pakirdus iš miego. Na ir kelionėje, žinoma. Nors dabar lėktuvuose į meniu įtrauktos ir vaikiškos tyrelės:)
Kavinėse maistas nesveikai brangus. Paprastutis omletas ar karštas sumuštinis kainuoja mažiausiai 10 lirų (apie 15 litų). Per šias atostogas labai taikėmės prie vaikų, tad tik vieną vakarą vakarieniavome turistų labai pamėgtoje "Barcelona". Viskas ten gerai, tik brangoka. Jie turi turkiškos ir europietiškos virtuvės patiekalų, garsėja gerais jautienos kepsniais.  Aperityvui patiekia vietinę duoną su pagardais, kurios nenusipirksite jokioje parduotuvėje, nes ji kepama tik namuose. Na ir restoranuose:)

Aš valgiau ėriuko koją, troškintą tradiciniu būdu - ji tiesiog tirpo burnoje. Labai skanus padažas. Bet va garnyras labai nustebino - mėsa buvo patiekta su ryžiais ir bulvių koše:) Juokavom, kad bulvės matyt atlieka daržovių vaidmenį:))) Sukirtau savo patiekalą su bulvių koše, palikdama ryžius, ir buvo labai gerai.

Apskritai, man šis patiekalas labai atspindi Alaniją - tarsi bando išlaikyti savo kultūrinį savitumą, bet tuo pačiu bando įtikti visų turistų skoniui. Vaikščiodama mačiau tik kelis tradicinės turkiškos virtuvės restoranus, dauguma siūlo įvairesnį pasirinkimą. Gana dažnai kavinės siūlomi turkiški ir tex-mex patiekalai, nors amerikiečių sutikome labai nedaug. Kalbinti padavėjai sakė, kad Alanijoje daugiausia skandinavų turistų, todėl daugelyje kavinių prie įėjimo meniu rašomas švediškai, suomiškai, norvegiškai, angliškai ir daniškai.
Darkart apie alų: populiariausias turkiškas alus yra "Efes".

Toks skystas skystas. Bet kai labai norisi ir karšta - tinka:) Parduotuvėje puslitrinis butelaitis kainuoja beveik šešis litus, kavinėse - dar brangiau. "Barselonoje" pamėginau tamsųjį - taip taip, nuotraukoje tamsus alus. Geriau gerkit šviesų - mažesnė blogybė...
Kavinėje praleidome smagų vakarą, fone grojo gitarų duetas. Gitaros tikriausiai turėjo palaikyti ispanišką kavinės dvasią, tik kad repertuare buvo vien prancūziški šansonai:) Tikrai ne pats svarbiausias dalykas, bet man labai atspindi turistinę Turkiją - stengiamasi sudaryti įspūdį, ne visuomet įsigilinant į detales. Čia kaip turistams skirtos gatvės parduotuvės su garsių prekinių ženklų kopijomis - tikriausiai nežinojote, kad Chanel gamina paplūdimio rankšluosčius, o Burberry - languotus sintetinius treningučius:)
Saldumynai
Man nelabai patinka turkiški saldumynai. Jie turi tokį posakį: kas radona, tas gražu, kas saldu, tas skanu. Tai jų desertai saldūs iki pykinimo. Prisipažįstu, esu labai išranki desertams, tad vien nuo cukruje permirkusių želatininių ritinėlių ir gabalėlių, apibarstytų saldintais riešutais ir paskanintų skystu medumi, man suko žarnas. Tokie saldumynai vadinami lokumu (Lokum). Bet yra ir gerų dalykų - man patiko pismaniye ir baclava. Pismaniye  panašūs į siūlus iš chalvos, gaminami iš miltų, sviesto ir cukraus. Šiek tiek primena ir cukraus vatą - jie tiesiog tirpsta burnoje ir smagiai plėšosi. Skanūs tik kol labai šviežūs, paskui sukietėja ir tampa guminiais. Jie saldūs, ta daug suvalgyti negalėčiau, bet truputis tikrai smagu ir skanu.
Tikriausias delikatesas yra gerai pagaminta baklava. Pabrėžiu, kad gerai pagaminta, nes teko ragauti visokių. Turkijoje gyvenanti lietuvaitė užrodė saldumynų parduotuvė CTRM ir jų baklava man buvo skaniausia iš visų ragautų, jos vežiau namo lauktuvėms:

Man labiausiai patiko su pistacijomis ir su graikiškais riešutais (čia dvi skirtingos rūšys). Teisybės dėlei turiu paminėti, kad netgi toje pačioje kepyklėlėje skirtingomis dienomis baklava buvo nevienodai skani. Bet man pasisekė ir namo parvežiau neįtikėtinai gardžią lauktuvę, Ponas Kiaunėnas labai įvertino. Beje, baklava būna skani penkias dienas, tik reikia ją laikyti ne šaldytuve, bet ir ne itin dideliame karštyje. Mes, lietuviai, to nežinodami, pirmąją baklavos dėžutę padėjome į šaldytuvą - tai mums ir tokia sušąlusi labai patiko:) O nuotraukose kelionę iškentėję ir penkias dienas namie pagyvenę gabaliukai - vis tokie pat skanūs. Saldi ta baklava, negali jos iškart suvalgyti labai daug. Bet gali po truputį ir dažnai:)
Kava ir internetas
Kavos jie neturi ir nemoka virti. Kavinės turi normalius kavos aparatus, bet nežinau ką ir kaip jie ten deda - gėrimą sugadina visiškai. Dažniausiai kavinėse paprašius kavos sulauksite tirpios Nescafe puodelio... Turi jie ir savo turkišką kavą, bet tos, kur ragavau buvo tikrai blogos. Esu gėrusi apygerę turkišką kavą Azerbaidžiane, čia nė iš tolo tokia nekvepėjo. Mes kavą atsivežėme iš namų ir plikydamome ją namuose.
Taip pat privargom su internetu - viešbučiuose, žinoma jis yra. Bet nusipirkti išankstinio apmokėjimo interneto kortelės neįmanoma, tokios tiesiog nėra. Šituo klausimu nepadėjo nė vietinės lietuvaitės. Teko eiti internetintis į kavines. Kadangi kava neskani, turkiška arbata man taip pat nelabai patiko, maistas labai brangus, tai beliko siurbti alų. Kartais netgi ryte:) Betgi atostogos, o pasiskaipinti su mylimu vyru ir vaikais gi reikia - atsiliepti Turkijoje ar rašyti sms brangiai kainuoja.
Parduotuvės
Labiausiai turistų mindomos gatvės užkariautos jau anksčiau minėtų padirbinių parduotuvių. Jie pigesni nei originalai, bet vistiek brangūs, nekokybiški ir tiesiog juokingi. Gal kažkam ir gražu marškinėliai su Ralph Lauren logo per visą krūtinę. Arba neoniniai Adidas treningai. Arba Dior sportbačiai (stačiai stebuklų kraštas). Tikriausiai patinka, kitaip nebūtų tiek prekeivių. Čia galima įsigyti labai pigaus pakenčiamos kokybės apatinio trikotažo ir kojinių, žinoma garsių ženklų (Ponas Kiaunėnas dabar vaikšto su Armani ir Tommy Hilfiger kojinaitėmis:). Bet Turkija augina savo medvilnę ir turi savo prekinių ženklų su tikrai kokybiškais ir nebrangiais medvilniniais rūbais. Na, pavyzdžiui, vyriški marškinėliai su įvairiausiais tikrai gražiais piešiniais kainuoja apie 15Lt. Vienspalviai moteriški marškinėliai trumpomis rankovėmis - 7 Lt. Ir taip toliau:)  O kur dar nuolaidos. Yra ir labai spalvotų, blizgančių rūbų, bet gausu ir klasikinių paprastų marškinėlių, kelnių, šortų, sijonų. Ypač vaikams. Tokių rūbų reikia ieškoti firminėse parduotuvėse didžiosiose gatvėse arba dideliuose prekybos centruose (Alanijoje toks prekybos centras tik vienas:))) O prekiniai ženklai tokie: "LC Waikiki", "Mavi", "Rodi","Seven Hills". Ponui Kiaunėnui ir Kiauniukams pripirkau krūvą drapanėlių, vos tilpo į lagaminą. Džiaugiasi dabar visi ir nešioja:)
Viena išskirtinė parduotuvėlė, kurią siūlau aplankyti vadinasi Art Mine, yra prie pat Archeologijos muziejaus. Joje prekiaujama Turkijos amatininkų dirbiniais. Čia galite rasti tradiciniu būdu austo audinio rūbų, suvenyrų ir papuošalų. Parduotuvės savininkė Pinar pati augina šilkverpius ir verpia bei audžia šilką (ir labai gerai kalba angliškai:). Parduotuvėje stovi šilko audimo staklės, o sezono metu ji atneša šilkverpių vikšrų pintinelę - mes kaip tik juos matėme:

Gaila, kad pritrūko savaitės iki kol jie pradės suktis į kokonus. Bet Pinar turi pernykščių kokonų ir mielai papasakoja apie šilko kelią. Ji pati taip pat siuva rūbus ir gamina papuošalus.
Vaikai Turkijoje
Turkai labai myli vaikus. Netgi paaugliai vaikinai sustoja ir kalbina mažylius ir tikrai be užslėptos minties (skirtingai nuo kokių italų). Jie labai mėgsta liesti ir čiupinėti mūsų blondinus vaikus, tad reikia aiškiai pasakyti ir parodyti, jei nenorite, kad Jūsų vaiką imtų ant rankų svetimi žmonės. Jie dėl to neįsižeidžia, bet jų kultūroje įprasta imti, nešioti ir maitinti visus mažylius. Tai labai draugiška vaikams šalis, ir dėl požūrio (čia kavinėje niekas smerkiamai nežiūri į verkiantį vaiką, o visi bando jį nuraminti ir pralinksminti), ir dėl visos infrastruktūros. Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Alanijoje visur padaryti nuolydžiai vežimėliams, aikštelės ir supynės vaikams.
Sveikatos problemos
Visuomet baugu keliauti į svetimą šalį su mažais vaikais. Turkija man atrodė, kaip čia švelniau pasakius, nelabai pažengusi medicinos srityje. Laimei, klydau:) Mano Leliukas Kiauniukas pirmosiomis dienomis sukarščiavo ir pradėjo kosėti. Nors turiu draudimą, nepuoliau ieškoti gydytojo (nelabai ir reikia ieškoti - didelės iškabos visur matosi iš tolo), pirmiausia pasitariau su vaistininku. Karščiavimui numušti turėjau pasiėmus vaistų iš namų, o nuo kosulio nupirkau kažkokią turkišką mikstūrą. Mano draugė, išmananti vaistų sudėtines dalis, patvirtino, kad salbutamolis tikrai plečia bronchus ir lengvina atsikosėjimą. Po dviejų dienų mažylis buvo visiškai sveikas. Nežinau, kodėl taip elgiausi ir analogišku atveju rekomenduoju būtinai kreiptis į gydytoją, geriausiai tiesiai į ligoninę. Alanijoje yra dvi ligoninės, viena turi atskirą skyrių tarptautiniams pacientams - bet kas pasakys, kur ją rasti. Antroje atostogų pusėje rimčiau sunegalavo draugų kūdikis. Iš pradžių kreipėmės į gydytoją, o paskui jam su mama teko pagulėti ligoninėje. Viskas tikrai labai aukštame lygyje, gydytojai ir aptarnaujantis personalas puikiai kalba angliškai (kai kurie net ir rusiškai), jie patys sutvarko visus draudimo reikalus - draugai neturėjo jokių tiesioginių išlaidų. Tad geriau nerizikuoti ir, reikalui esant, kreiptis pagalbos. Beje, turkiški vaistai juokingai pigūs.
Jūra ir oras
Vasarą Turkijoje gali būti labai karšta. Šiek tiek vėsiau Egėjo jūros kurortuose, bet ir kainos ten maždaug 20 procentų aukštesnės. Mes atvykome dar prieš prasidedant sezonui - balandžio pabaigoje (sezonas prasdideda gegužės 1 d.). Dieną temperatūra pakildavo iki 29 laipsnių, vanduo jau buvo šiltas (dėl šilto pavasario). Mums tikrai pasisekė, nes buvo ne per karšta, o lijo tik vieną dieną. Renkantis laiką problema tokia, kad pavasarį, prieš sezoną, vėsiau, bet didelė lietaus tikimybė. Be to, miestas intensyviai ruošiasi  sezonui, daug kas dar uždaryta, daug statybų ir remontų. Bet visi (beveik visi) darbai pasibaigia gegužės 1. Vasaros mėnesiais mažiems vaikams Turkijoje per karšta, belieka tik mirkti viešbučio baseinėliuose ir sėdėti kondicionuojamose patalpose. Tad gegužės pradžia man atrodo idealus laikas.
Vieną dieną buvo pakilusios didesnės bangos (nes šiaip jūra buvo lygi kaip ežeras). Tai ši jūra labai skiriasi nuo mūsų Baltijos - bangos lūžta tik prie kranto. Ir jos netraukia gylyn, taip kaip mūsiškės, o su neįtikėtina jėga priploja prie žemės. Taip kad, jei maudysitės banguotoje jūroje - atsargiai. Viena banga mane pargriovė ir atrodė nesibaigiančiai ilga. Prisiplojau prie dugno, veiksmas vyko ten kur visai negilu, bet atrodė kad esu metro gylyje. Kai pagaliau banga atslūgo ir išropojau į krantą (kur jau mane vijosi kita paslūnė banga), akmenukų buvo VISUR:) Neišsigandau, bet nesėkmingiau pargriuvus lengvai išsigąsčiau.

Pabaigai
Atostogos buvo puikios. Žinoma, prie to daug prisidėjo gera kompanija:) Bet labai padėjo geras oras, skanus maistas, švari ir šilta jūra, sutvarkyti paplūdimiai, gražūs parkai. Tikriausiai kitąkart irgi nesirinksiu viešbučio su "viskas įskaičiuota", nes dažniausiai tokie viešbučiai toliau nuo miesto, tad apriboja mobilumą. Ir turi derintis prie viešbučio diktuojamo ritmo (maitinimo valandų), kuris nebūtinai patogiausias vaikui. Žinoma, atpuola visi buitiniai rūpesčiai, bet man patinka gaminti ir pažinti kitą kultūrą per maistą. Patinka matyti kitos šalies kasdieninį, neturistinį gyvenimą ir papročius. Mes atostogavome dvi savaites ir laikas tikrai neprailgo (tik kitų vaikų ir Pono Kiaunėno labai pasiilgau). Savaitės būtų mažoka, nes vaikai tik tik adaptavosi pirmos savaitės pabaigoje. Žinoma, visuomet viskas atsiremia į finansus, bet siūlyčiau su mažais vaikais tolimesnėje šalyje atostogauti bent 10 dienų. Ar važiuosiu dar į Turkiją? Būtinai, jei tik pasitaikys proga. Labai norėčiau prie Egėjo jūros...

P.s. Pagarba perskaičiusiems iki galo:)))